UŽPURVIS JONAS (1891–1992)

Jono Užpurvio portretas
Jonas Užpurvis

Istorikas, pedagogas, literatas. Gimė 1891 m. gruodžio 12 d. Virkytuose (Šilutės r.). 1911 m. baigė Klaipėdos mokytojų seminariją, mokytojavo Rokų pradinėje mokykloje. 1930-1931 m. VDU studijavo klasikines kalbas. 1934-1939 m. mokytojavo Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijoje bei Palangoje. Miesto spaudoje rašė istorinėmis, kalbinėmis, literatūrinėmis temomis, rinko žodinį liaudies palikimą, kūrė muziką. Klaipėdoje dirbdamas parengė mokykloms skirtą chrestomatiją „Lietuvių tautos istorijos šaltiniai“ ( T. 1-2. Klaipėda, 1938-1939).
1941-1943 m. Vilniaus universitete dėstė vokiečių kalbą. Po karo sugrįžo į Klaipėdą, 1945-1949 m. dirbo anglų ir vokiečių kalbų mokytoju Klaipėdos 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija) ir dėstė vokiečių kalbą Klaipėdos mokytojų seminarijoje. 1949 m. ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Į Lietuvą grįžo 1962 m. Negavęs darbo Klaipėdoje, 1967 m. emigravo į Vokietiją. Straipsnius, studijas rašė lietuviškai ir vokiškai. Vertingas J. Užpurvio veikalas „Drei sprachwissenschaftliche Studen“ (Trys kalbinės studijos. Čikaga, 1990), kuriame nagrinėjama lietuvių saugų tarmė, upės ir miesto vokiško pavadinimo Memel kilmė ir K. Donelaičio „Keturių metų laikų“ kūrybos eiga. Svarbiausias kūrinys – emigracijoje dviem kalbom hegzametru sukurtas epas „Auf dem markt der weiβen Sklaven“ (Turgus baltųjų vergų), kuriame kalbama apie tremties išgyvenimus ir tautos likimą, smerkiama komunistinė ideologija. Vokiškai rašytuose eilėraščiuose (ciklas „Was meine Seele sah“ (Ką mano siela regėjo) metaforiškai nusakomas gyvenimo trapumas, gimtinės nostalgija. Visa tai patalpinta J. Užpurvio knygoje „Mano literatūrinis palikimas“ (1999). Joje ir kitų prisiminimai apie iškilų pedagogą  J. Užpurvį bei jo į vokiečių kalbą išversti lietuvių poetų eilėraščiai.
Mirė 1992 m. rugsėjo 12 d. Pullheime (netoli Kelno, Vokietija).