R. Pletkauskas gimė 1952 01 12 Švėkšnoje. Visą gyvenimą paskyrė kultūros, meno sričiai. Jaunystėje inicijavęs populiarius ir įdomius kultūrinius projektus Marijampolėje, vėliau atsidūrė Klaipėdoje. Iki 1998 m. jis dirbo čia veikusioje Maskvos specialių dokumentinių filmų studijoje, vienas pirmųjų Lietuvoje įkūrė kūrybinį susivienijimą „Vaizdas“. 1990 m. pradžioje R. Pletkauskas buvo paskirtas Klaipėdos dramos teatro direktoriumi. Jo organizacinio talento dėka Lietuvos ekonominės blokados sąlygomis tų metų birželį Dramos teatras atsidarė po pirmosios didžiulės rekonstrukcijos. Sunkiausiu Lietuvai laikotarpiu R. Pletkauskas kartu su teatro vyriausiuoju režisieriumi Povilu Gaidžiu darė viską, kad teatras išliktų, kad repertuarą puoštų nauji pastatymai, išsilaikytų pagrindinė aktorių trupė.
Po kelerių metų atsisveikinęs su Dramos teatru, R. Pletkauskas įkūrė Klaipėdos mažąjį teatrą, vykdė kitus kultūrinius projektus. Jo veiklos pėdsakų liko kelerius metus veikusioje Vakarų Lietuvos televizijoje, Klaipėdos universiteto televizijoje. Jo rūpesčiu ir pastangomis įsteigta estrados grando Antano Šabaniausko premija, įamžintas šio dainininko atminimas Jurbarke ir Kaune.
R. Pletkausko autorinės kūrybos palikimas – dokumentinių filmų ciklas „Asmenybės“ apie šviesuolius: prezidentą Valdą Adamkų, Telšių vyskupą Antaną Vaičių, Klaipėdos miesto vadovą, Kovo 11-osios Akto signatarą Alfonsą Žalį, dailininką, kaligrafą Algį Kliševičių, estrados dainininką Adolfą Jarulį, Mosėdžio akmenų muziejaus įkūrėją gydytoją Vaclovą Intą. R. Pletkauskas dokumentiniu filmu „100 metų šviesos“ atidavė duoklę ir savo gimtinei Švėkšnai. Jo paliktas asmeninis videoarchyvas jau šiandien yra neįkainojama daugelio Lietuvos istorinių įvykių kronika.
R. Pletkauskas buvo Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos (AVAKA) narys, vadovavo Prodiuserių gildijai. Nuo 2019 m. pabaigos R. Pletkauskas su šeima gyveno Ispanijoje. Mirė 2021 08 29.