Istorikas, pedagogas. Gimė 1891 m. gruodžio 21 d. Svistopolio dv. (Šiaulių aps.). 1918 m. baigė Petrapilio gimnaziją, įstojo į Petrapilio universiteto Istorijos – filologijos fakultetą. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą, dirbo Kaune. 1920 gavęs valstybinę stipendiją studijavo istoriją, filosofiją, kalbų mokslus Berlyne, Greifsvalde, Šveicarijos Friburge ir Kylyje. 1926 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį. Nuo 1927 m. rudens iki 1929 m. dėstė Klaipėdos mokytojų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Be to, skaitė paskaitas Pedagoginiame institute ir vakariniuose suaugusiųjų kursuose.
Gyvendamas Klaipėdoje buvo „Aukuro“ draugijos valdybos nariu, veikė jachtklube, mokytojų draugijoje. Rinko tautosaką, apie tautos praeitį skaitė Klaipėdos radijuje, rašė į tuometinius laikraščius, žurnalus, Klaipėdoje leidžiamus periodinius leidinius „Jūra“, „Lietuvos keleivis“. Paskelbė mažlietuvių tautosakos: „Ką kalneliai pasakoja: padavimai iš Klaipėdos krašto piliakalnių praeities“ (1938), „ Lietuvos praeities vaizdai“ (1939), „ Kai dar amžina ugnis ruseno. Mažosios Lietuvos padavimai“ (1940), „Lietuvos pajūrio padavimai“ (1940) ir kt.
1939 m. vokiečiams užėmus Klaipėdą, dirbo Kauno gimnazijose. 1941 m. išvyko į Vokietiją, kur dirbo pedagoginį ir kt. darbą.
Mirė 1974 m. Noištate (Vokietija).