VYDŪNAS (STOROSTA VILHELMAS) (1868–1953)

Vydūno (Vilhelmo Storostos) portretas
Vydūnas (Vilhelmas Storosta)

Filosofas, rašytojas, kultūros veikėjas, muzikas, pedagogas. Gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose (Šilutės r.). Mokėsi Naujakiemio, Pilkalnio mokyklose, 1885-1888 m. – Ragainės mokytojų seminarijoje, kur įgijo liaudies mokytojo cenzą. Mokytojavo Kintų, Tilžės mokyklose, atostogų metu gilindamas savo žinias Vokietijos universitetuose. 1896-1902 m. ir 1913-1919 m. Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose studijavo filosofiją, teosofiją, religijotyrą, meno, literatūros, muzikos istoriją, anglų, prancūzų, sanskrito kalbas. Ir vėliau neatsisakė pedagogo darbo: 1917-1919 m. dėstė lietuvių k. ir skaitė literatūros paskaitas Berlyno universiteto Rytų kalbų seminare, dėstė lietuvių k. kursuose suaugusiems Tilžės realinėje gimnazijoje. 1920 m., 1921 m. ir 1923 m. po keletą mėnesių mokytojavo Telšiuose ir Palangoje. 1928 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitetas suteikė Vydūnui garbės daktaro laipsnį. Iki 1944 m. antros pusės Vydūnas gyveno Tilžėje. 1945 m., frontui artėjant, pasitraukė į Vokietiją.
Vydūno veikla labai plati ir įvairiapusiška. Visą gyvenimą jis daugelyje Mažosios ir Didžiosios Lietuvos miestų bei miestelių skaitė paskaitas meno, kultūros, moralės, etikos, istorijos ir kitomis temomis, dalyvavo įvairių lietuviškų draugijų veikloje, bendradarbiavo to meto periodinėje spaudoje, pats redagavo ir leido žurnalus „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Naujovė“, „Darbymetis“. Vydūnas vadovavo chorams, kūrė chorinį repertuarą, konsultavo Mažosios Lietuvos chorus ir jų vadovus, buvo nuolatinis Mažosios Lietuvos dainų švenčių dirigentas, garbės pirmininkas. Vydūnas parašė keletą lietuvių kalbos vadovėlių, mokymo priemonių, sukūrė per 30 dramos veikalų („Šventa ugnis“, „Jūraitė“, „Pasaulio gaisras“, „Prabočių šešėliai“, „Žvaigždžių takai“ ir kt.). Reikšmingi jo filosofiniai, kultūrologiniai darbai: „Visatos sąranga“, „Slaptinga žmogaus didybė“ , „Mirtis ir kas toliau“ , „Žmonijos kelias“, „Likimo kilmė“, „Sveikata, jaunumas, grožė“, „Sąmonė“ ir kt. Didžiausias jo, praeities tyrinėtojo, darbas buvo veikalas „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (1932).
Vydūnas Klaipėdoje negyveno, tačiau palaikė glaudžius ryšius su iš Tilžės į Klaipėdą po 1923 m. persikėlusiais aktyviausiais Mažosios Lietuvos kultūros bei visuomenės veikėjais, sekė stiprėjančių lietuviškų draugijų, chorų veiklą Klaipėdoje, šią veiklą rėmė patarimais, dvasiškai palaikė. Klaipėda be Vydūno neišsivertė ir 1927 m. rengiant Mažosios Lietuvos lietuvių šventę – jis buvo šios šventės vyriausiasis dirigentas, pagrindinis kalbėtojas, šventės rengimo garbės pirmininkas. Vydūnas rūpinosi ir Klaipėdoje A. Brako įkurtos „Aidos“ draugijos veikla, retkarčiais diriguodavo šios draugijos choro koncertuose, su paskaitomis dalyvaudavo „Aukuro“ draugijos „Švietimo savaitėse“. 1925 m. pusmetį Vydūnas skaitė meno istorijos ir estetikos kursą Klaipėdos muzikos mokykloje. Uostamiesčio įvairiose scenose buvo suvaidintas ne vienas jo dramos kūrinėlis, pastatymus aplankydavo ir pats autorius.
Mirė 1953 m. kovo 20 d. Detmolde (Vokietija). 1991 m. jo palaikai perkelti į Lietuvą ir ilsisi Bitėnų kapinaitėse.

2019 m. rugsėjo 1 dieną Klaipėdos centre skvere priešais Klaipėdos technologijų mokymo centrą sumontuotas bronzinis paminklas krašto šviesuoliui, filosofui Vydūnui, o šalia – bronziniai filosofo batai.