VAGNERIS RICHARDAS (Wagner Wilhelm Richard) (1813–1883)

Richardas Wilhelmas Vagneris

Vokiečių kompozitorius, muzikos teoretikas ir eseistas. Gimė 1813 m. gegužės 22 d. Leipcige. Gimė gausioje tarnautojo šeimoje. Buvo devintas vaikas šeimoje. Tėvas mirė, kai jam buvo vos 6 mėnesiai. Nuo 1821 m. muzikos mokėsi Dresdeno Šv. Kryžiaus mokykloje. 1828 m. muzikos mokėsi iš šv. Tomo bažnyčios kantoriaus Teodoro Vainlingo, nuo 1831 m. muzikos mokėsi Leipcigo universitete. 1834–1842 m. vertėsi sunkiai, dažnai gyveno dideliame skurde. 1834–1839 metais buvo Magdeburgo, Karaliaučiaus, Klaipėdos, Rygos muzikos teatrų chormeisteris ir dirigentas. 1839–1842 m. gyveno Paryžiuje.
Šlovės sulaukė tik 1842 m. Drezdene. Nuo 1843 metų buvo Drezdene Saksonijos karališkosios operos dirigentas. Dalyvavo 1849 gegužės sukilime, kurį numalšinus pabėgo į Šveicariją. Vėliau trumpai apsistodavo Venecijoje, Liucernoje, Vienoje, Paryžiuje, Berlyne.
1864 m. susilaukė Bavarijos karaliaus Liudviko II palankumo, apsigyveno Miunchene. Karalius apmokėjo jo skolas ir toliau finansiškai jį palaikė. 1865 metais vėl grįžo į Šveicariją (iki 1872 metų gyveno Trybšene). Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Bairote, kuriame 1876 metais atidarė muzikinį teatrą, kuriame statė savo operas. 1882 m. dėl sveikatos sutrikimų išvyko į Veneciją, kur ir mirė 1883 m.
R. Vagneris kaip asmenybė vertinamas įvairiai, atsižvelgiant į jo įvestas muzikines ir dramatines naujoves bei demonstruotą antisemitizmą.
Sukūrė 13 operų (dažniausiai vadinamos muzikinėmis dramomis): „Skrajojantis Olandas“, „Tanhoizeris“, „Lohengrinas“, „Tristanas ir Izolda“, „Niurnbergo meisterzingeriai“, „Reino auksas“, „Valkirija“, „Zygfridas“, „Dievų žūtis“, misterija „Parsifalis“ (1882), „Fėjos“, „Rienzi“, „Uždrausta meilė“.
Be operų taip pat parašė simfoninės muzikos kūrinių (idilė „Zygfrydas“, 1870), instrumentinių pjesių, kūrinių chorui, balsui – operos – monumentalūs scenos kūriniai, pagrįsti vokalinės ir instrumentinės simfoninės muzikos sinteze; sukurtos pagal paties kompozitoriaus libretus. Joms būdinga mitologinė (legendinė) tematika, stiprių charakterių veikėjai, spalvingi gamtos paveikslai. Atsisakęs operai būdingų arijų ir ansamblių, R. Vagneris siužeto plėtotei vartojo ekspresyvų melodingą rečitatyvą, sudėtingą leitmotyvų sistemą, dažnai ir savarankiškus simfoninius epizodus. Parašė knygų istorijos, muzikos, teatro ir kitais klausimais („Menas ir revoliucija“, 1849; „Opera ir drama“, 1851; „Apie dirigavimą“, 1869; „Bethovenas”, 1870), autobiografiją (1870).
Mirė 1883 m. lapkričio 13 d. Venecijoje (Italija).