TARASENKA PETRAS (1892–1962)

Petro Tarasenkos portretas
Petras Tarasenka

Archeologas, rašytojas. Gimė 1892 m. gruodžio 19 d. Karališkiuose (Anykščių r.). 1912 m. baigęs Panevėžio mokytojų seminariją, mokytojavo, studijavo istoriją Pskovo pedagoginiame institute. 1919 m. grįžęs į Lietuvą, tarnavo Lietuvos kariuomenėje iki 1932 m., turėjo pulkininko laipsnį. Nuo jaunystės domėjosi archeologija, proistore, rūpinosi senovės paminklų apsauga. Dirbo Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Kultūros paminklų apsaugos įstaigos archeologijos skyriaus vedėju, kasinėjo piliakalnius, skelbė archeologijos studijas. Parašė knygų „Gimtoji senovė“ (1925), „Lietuvos piliakalniai“, „Užburti lobiai“, „Didžiųjų Tyrulių paslaptys“ (1956) ir kt.
1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, ten buvo dislokuotas 7-asis Butigeidžio pėstininkų pulkas. Tada P. Tarasenka kaip karininkas su šeima persikėlė gyventi į Klaipėdą, gyveno iki 1926 m. Vykdavo pasižvalgyti po apylinkes, ieškodamas pamario archeologinių paminklų, apie juos skelbdavo spaudoje, daug jo straipsnių publikavo 1924-1925 m. „Klaipėdos žinios“. Straipsniuose „Klaipėdai reikalingas istorijos – archeologijos muziejus“, „Klaipėdos muziejaus draugija“, „Koks turi būti Klaipėdos miesto muziejus“ rašė apie būtinybę įkurti Klaipėdos muziejų ir buvo vienu iš šio muziejaus įsteigimo 1924 m. organizatorių.
Mirė 1962 m. gegužės 17 d. Kaune.