Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, evangelikų liuteronų sakytojas, vėliau kunigas. Gimė 1884 m. gruodžio 29 d. Letūkuose (Klaipėdos apskr.).
Baigė pradinę mokyklą. Savarankiškai pasiruošęs išlaikė keleto gimnazijos klasių kursą ir toliau savo žinias tobulino savarankiškai.
Jau jaunystėje įsijungė į lietuviškų draugijų veiklą. Gyvendamas Klaipėdoje redagavo laikraščius: 1911–1913 m. „Apžvalga“, 1919–1923 m. „Prūsų lietuvių balsas“, 1920–1922 m. „Rytojus“. Buvo liberalių pažiūrų. Puoselėjo Mažosios Lietuvos autonomijos idėją, pasisakė už suartėjimą su Didžiąja Lietuva, gynė lietuvininkų tautinius interesus, priešinosi germanizacijai, už tai persekiotas vokiečių administracijos. 1923 m. kalintas Tilžėje.
Išėjęs iš kalėjimo grįžo į Klaipėdą. Norėdamas būti naudingesnis gimtajam kraštui, 1924 m. apsisprendė tapti evangelikų liuteronų kunigu. Tolesnės jo veiklos pagrindinis tikslas buvo stiprinti lietuvybę Klaipėdos krašte.
Drauge su kitais visuomenės veikėjais įkūrė Klaipėdos krašto mokytojų draugiją. Nuo 1925 m. pirmininkavo Klaipėdos krašto lietuvių susivienijimo Klaipėdos skyriui. Pamokslavo Klaipėdoje, gretimuose kaimuose. Garsėjo kaip žymus Klaipėdos krašto evangelikų liuteronų sakytojas. Kovojo prieš lietuvių vokietinimą pasitelkdamas bažnyčią. 1926 m. Klaipėdoje įrengė susirinkimų salę. Priešinosi pastangoms vokietinti lietuvius per bažnyčią.
1939 m. Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, apsigyveno Kretingoje. retingoje organizavo susirinkimus, tęsė ankstesniąją veiklą.
Evangelikų liuteronų Konsistorijos nutarimu, 1941 m. birželio 15 d. Tauragėje ordinuotas kunigu diakonu, paskirtas nuolatiniu Kretingos bendruomenės dvasiniu vadovu. Po karo bandė Kretingoje atkurti karo metais išblaškytą Lietuvos evangelikų liuteronų Konsistoriją, 1950 m. balandžio 26 d. išrinktas Konsistorijos pirmininku.
Mirė 1954 m. sausio 29 d. Kretingoje. Palaidotas Kretingos parapijos kapinaitėse.